Interviu Delfi.lt portalo laidoje “Delfi diena”
Dažnas žmogus savyje nešiojasi įvairių nuoskaudų iš vaikystės, pyksta ant savo tėvų dėl jų klaidų ar traumuojančių patirčių. Tad kodėl vis tik būtina sugebėti ir kaip atleisti savo tėvams? Šiandien pasikalbėsime su Krizių įveikimo centro psichologinės pagalbos specialiste Simona Sabaliauskaite.
Kalbame apie atleidimą – atleidimą tėvams. Dėl ko reikia atleisti? Ir nuo ko reikia pradėti suvokti ar mes turime tą pyktį savo tėvams ar ne?
Dažnai mes tą suprantame per kūno reakcijas. Jei kalbamės su tėvais ir kūnas yra įsitempęs, aš negaliu būti toks, koks esu prie tėvų, jaučiu, kad kaltinu juos, kad mano gyvenime vyksta kažkokios nesėkmės ir aš sakau, kad „mano gyvenime vyksta taip, nes su manim taip pasielgė“, pats skaudinu tuos tėvus – tai reiškia, kad to pykčio yra, kad nėra susitaikyta su tėvais ir su tuo, ką jie yra padarę.
Kai kalbame apie traumuojančias patirtis – gal būt tai yra smurtas, alkoholizmas, nepriežiūra, tai ko gero, tokius dalykus nėra sudėtinga atpažinti, kai vyksta tokie baisūs dalykai – ar tuomet yra sudėtinga atleisti tėvams?
Jei kalbame apie smurtą, tai jausmų pas vaiką gali būti visokių – nuo gėdos iki kaltės. Nes vaikas mažas būdamas, jis suvokia, kad mane skriaudžia dėl to, kad aš kažkoks ne toks, kad esu blogas, kad nekaip pasielgiau, ar pasistengsiu būti geresnis ir gal su manim taip nesielgs. Ir čia labai svarbu įsivardinti, kad tai yra ne to vaiko atsakomybė, o atsakomybė tų suaugusių žmonių, kurie tą vaiką prižiūri.
Pakalbam apie suaugusius žmones, kurie atsimena, kas buvo traumuojančio jų vaikystėje? Kokios pasekmės gali būti, jei suaugęs žmogus stengiasi pamiršti tas patirtis?
Santykis su tėvais iš principo yra mūsų pagrindas. Jie mums suteikė gyvybę, jie mus auklėjo taip, kaip tuo metu mokėjo ir tai yra nutiestas kelias į mūsų suaugusių gyvenimą. Ir tas santykis – koks jis buvo ar geras, ar blogas – jis pasireiškia taip, kaip mes kuriam santykį su kitais žmonėm, su būsimu vyru ar žmona, su draugais, bendradarbiais ir netgi su pačiu savimi. Bet tai atsiliepia ne tik santykiam, tai atsiliepia ir emocinei sveikatai, ar mes sugebam atpažinti savo jausmus, išgyventi. Lygiai taip pat fizinė sveikata, ligos ir netgi finansai – juos įtakoja santykiai su tėvais.
Tai iš esmės šis santykis vienas svarbiausių, kuris nutiesia visą gyvenimą?
Tikrai taip.
Ko gero ne kiekvienas turėjo itin didelių traumuojančių patirčių. Bet gal turi tam tikrų nuoskaudų, ar galvoja, kad tėvai padarė tam tikrų klaidų. Ką su tuo daryti ir kaip spręsti, ypač kai tai yra skaudu ir nemalonu?
Atleidimas, kaip toks, nėra prievolė – žmogus turi teisę pasirinkti atleisti ar ne. Tai neturi būti išorės spaudimas ar racionalus sprendimas, priimtas bendraujant prie stalo. Tai turi būti giluminis suvokimas, kad aš tikrai noriu atleisti, kad aš noriu, kad mano gyvenimo kokybė pagerėtų, kad aš noriu kurti kitaip, ir priimti atsakomybę už savo gyvenimą. Noras atleisti – tai atsakomybės už savo gyvenimą prisėmimas.
Ir paskui yra keli žingsniai. Visų pirma, aš turiu suvokti už ką turiu atleisti: ar tai smurtas, nepriežiūra, seksualinis išnaudojimas, ar tiesiog dėmesio trūkumas ir pan. Tuomet turiu pajusti kokie jausmai iš to kyla: gėdos, kaltės ar pan. Ir tik įsivardinus, kad aš nebuvau atsakinga už tai, kaip tėvai su manimi pasielgė, gali atsirasti pyktis.
Sekantis etapas – aš pradedu išliūdėti tai ko negavau – tai tarsi gedėjimo etapas. Būtų labai naudinga, jei šis suaugęs žmogus savo jausmus galėtų materializuoti. Tai gali būti pokalbis su draugu, pokalbis su terapeutu, gali išrašyti į dienoraštį, ar išrašyti į laišką ir paskui sudeginti jį. Ko tikrai nepatartina daryti, kol viduj šios problemos neišspęstos, tai su tuo pykčiu neeiti pas tėvus.
Dar kitas etapas – tai ribų nubrėžimas. Pavyzdžiui, jei aš kalbu su mama ir ji mane įžeisdavo, tai aš turiu pasakyti „Jeigu tu taip su manim pradedi elgtis, aš nutraukiu pokalbį ir išeinu į kambarį. Ir jeigu taip įvyksta, tai tą ir padaryti. Ir tai gali būti nebūtinai išėjimas į kitą kambarį – tai gali būti išvykimas į kitą miestą, išvykimas į kitą šalį – distancijos didinimas tiek fizinės, tiek emocinės, kad žmogus galėtų savo širdyje tvarkytis su tuo atleidimu. Ir nubrėžus tas ribas nuo tų skaudulių, ateina jausmas „aš atleidžiu“.
Visą Delfi.lt laidos Delfi diena interviu su Simona Sabaliauskaite galite pažiūrėti čia: